HENRIKAS DAKTARAS

Žinomas priešas yra nebaisus. Jį galima kontroliuoti. Saugotis reikia nežinomo niekšo, kuris gali smogti iš pasalų. Išvada: niekada neužmikite ant pergalės laurų!
Autorius

VAIKYSTĖ BE VAIKYSTĖS
Mano vaikystė prabėgo kompozitoriaus Juozo Naujalio vardu pavadintoje gatvėje, bet nieko poetiškojoje nebuvo. Kiekvieną dieną vyko kova už būvį, ne tik už save, bet ir už pusantrų metų jaunesnį broliuką Mečislovą. Dabar, kai esu suaugęs ir susitaikąs su praeitimi.o mano sieloje įsiviešpatavo ramybė, aš galiu gyventi, nors sunkiai, bet gyventi…
Svarbiausia – tiesa. Aš kalbėsiu, dėliosiu žodžius ir laiką. Nežinojau, kad atmintis, kupina tylos ir prisiminimų, gali virsti sunkiu smėlio maišu, slegiančiu pečius, su kuriuo taip sunku žingsniuoti. Labiausiai slegia ne prabėgę metai, o visa, kas nepasakyta, visa, ko nežino mano vaikai, todėl pabandysiu aprašyti savo gyvenimo istoriją, kurią ir skirsiu savo mylimoms atžaloms.
Kaip ir minėjau, romantikos ir poetiškumo mano vaikystėje nebuvo. J. Naujalio gatvėbeveik niekuo nesiskyrė nuo kitų „saulėtos Vilijampolės“ gatvių – buvo paskendusi kasdieniniame šurmulyje, visi kažkur eidavo, skubėdavo savo reikalais… Tik vakarop viskas nutildavo, paskęsdavo tamsoje, žmonės užsidarydavo savo mediniuose nameliuose ir vakarodami laukdavo sekančios dienos.
Mūsų namas neišsiskyrė iš kitų, buvo pilkas ir niūrus, kaip ir daugelis kitų. Mažame kambarėlyje ir virtuvėje tilpome keturiese: mama, tėtis ir aš su broliuku. Didesnę dienos dalį vasaros metu su broliuku praleisdavome uždarame kieme, kur žaisdavome karą, slėpynes ir, kas be ko, prižiūrėdavau savo numylėtinius mažus, pūkuotus viščiukus. Augindavau juos kaip įmanydamas, gaudydavau musytes, vabzdžius ir visus juos sulesindavau savo numylėtiniams, o jie, tarsi atsidėkodami man už dėmesį, būdavo gražūs ir stori, apvalūs pūkuotukai.
Dažnai mane mažiuką palikdavo namuose vieną. Buvau gal kokių 4 metukų, nes atsimenu, jog buvau lygus su bulvių maišu. Per dienas likdavau vienas, motina dirbdavo, o tėvas kažkur gastroliuodavo. Aš laukdavau vakaro ir labai išalkdavau, bet valgyti nieko nebūdavo, tik maišas bulvių stovėdavo prieangyje, tai pasiimdavau vieną. Lupeną dantimis nugrauždavau ir išspjaudavau,O bulvę suvalgydavau. Taip prisi valgydavau žalių bulvių, todėl tokias mėgstu ir dabar. O jei reikėdavo sisioti, tam pačiam prieangy stovėjo pamazgų kibiras. Kur būdavo broliukas – net neatsimenu, turbūt, pas kaimynus.
Dar atsimenu, atėjęs girtas tėvas, norėjo mane lupti už kažką, tad palindau po lova, o lova buvo dvigulė, plati, tai tėvas atsigulė ant grindų ir norėjo mane pasiekti, bet nepasiekė. Mama užgriuvo ant jo ir neleido manęs skriausti. Tėvas ją numetė ir atitraukė lovą nuo sienos, aš irgi, kartu su ja, pasitraukiau. Jis vėl negali manęs pagauti. Tėvas iš tų nervų prilupo motiną. Jis buvo žiaurus. Jei ne motina, tai man ir broliui būtų atmuštos galvos ir būtume kaip tie „durniai“ iš Apolės gatvės! Motina daug kentėjo mus gindama, todėl aš jai daug skolingas,kad išsaugojo mano sveikatą ir protą.
Mamos uždirbtus pinigus tėvas atimdavo ir dar primušdavo ją. Būdavo, motina su mėlynėmis graudžiai verkia, net staugia, kaip vilkė ū-ū-ū! Pinigų nėra ir mes, maži, kartu verkiam ir žiūrim į motiną. Taip gaila buvo jos!..
Motina buvo jauna, liekna ir labai greita, žodžio kišenėje neieškojo, niekada nepasiduodavo, gal dėl to ir kentėjo. Kartą su tėvu susipyko ir bėgo iš kiemo, bet paslydo ir nukrito. Tėvas pribėgęs, pritūpė ir ėmė kumščiais daužyti jos galvą, o aš, mažiukas, pribėgęs žiūriu ir nieko negaliu padaryti, tik verkiu ir rėkiu, kartu su mama. Labai sunkus buvo mamos gyvenimas. Gyvenom skurdžiai. Atsimenu, tankiomis šukomis šukavome plaukus ir, pasidėję baltą popierių, mušdavome ant jo iškritusias utėles.
Atsimenu, kartą po pamokų pradėjau juokaudamas vytis savo klasiokę Barasnevičiūtę. Ji, bėgdama nuo manęs, paslydo ir prasimušė kelį. Pradėjo bėgti kraujas. Aš į tai nekreipiau dėmesio. Grįžęs namo ir viską užmiršęs, girdžiu, kažkas ateina. Žiūriu, ogi Barasnevičiūtę su seneliu. Mano tėvui pasiskundė, kad aš specialiai ją pastūmiau. Tėvas, nieko nelaukdamas, stvėrė mane už pakarpos, trenkė ant taburetės, prieš tai numovęs kelnes ir taip stipriai davė su diržu kokių 15 ar 20 kirčių. Barasnevičiūtę ir jos senelis, pamatę tėvo tokį žiaurumą, išėjo išsigandę ir gailėdamiesi manęs.
Tėvas buvo žiaurus, tačiau ir savotiškai geras, nors tą ir labai sunku suprasti, o dar sunkiau – patikėti. Pats jis užaugo 13
vaikų šeimoje, jį mušė vyresni broliai grandinėmis. Ir jau 5 metų būdamas, ganė Vandžiogaloje karves. Beganant nutiko tokia istorija:
-Kartą draugas nuėjo atnešti pietų. Tėvas norėjo tą draugą išgąsdinti, tai įlipo į medį ir pasislėpė. Nesulaukdamas draugo, norėjo išlipti ir pažvelgė į žemę. Žiūri, prie medžio tupi didžiulis vilkas! Vos iš baimės nenukrito. Taip ir sėdėjo iki vėlumos, kol neatėjo kažkoks senelis ir su pagaliu nuvijo pilkį. Karvės tuo metu visos išsilakstė, tai vieną rado net po trijų dienų. Penkių metų būdamas, alkanas ir utėlėtas, sušalus kojoms, kišdavo jas į karvių mėšlą ir taip šildydavo. Nusibodo karves ganyti, patraukė namų link, tiesą sakant, pabėgo į namus, o namai buvo už 30 km. Atėjęs į Kauną ir suradęs namus, nuo vyresnių brolių jr motinos gavo diržų. Mažas tėvelis graudžiai verkė, nė jokio neturėjo užtarimo. Prisimenu jo pasakojimus ir gailiai užjaučiu. Jis savo motinos, mano senelės, baisiai nekentė ir ją vadino visokiais rusiškais žodžiais. Todėl aš savo vaikų nė vieno net pirštu nepaliečiau ir įsitikinęs, kad mušti vaikų negalima, tiktai morališkai reikia auklėti, nors tai sunkiau.
Tėtis su mama gyveno vargingai, sunkiai dirbo ir vos sudurdavo galą su galu. Būtų buvę lengviau, jei tėvas nebūtų buvęs stikliuko mėgėjas. Jis buvo stambaus kūno sudėjimo, sodraus balso ir valdingo charakterio. Jo žodis mums, pypliams, buvo įstatymas, todėl stengdavomės girtam į akis nepakliūti. Gerbėme jį, tačiau ne iš meilės, bet iš baimės, o ypač tada, kai išgėręs skriausdavo mamą. O mušdavo ją tiesiog už nieką, tai tas negerai, tai tas, tai per mažai dirba ir uždirba. Bet dirbo mama sunkiai, sukdavosi nuo ryto iki vėlaus vakaro. Tais laikais iš buvusios Kazio Giedrio kailių gamyklos darbininkai lengvai gaudavo odos atraižų ir ne tik jų. Savaime aišku, nuo kilų neatsiliko ir mama. Valdžia į tai žiūrėjo pro pirštus, nes jie ne nešdavo iš gamyklos, o tiesiog veždavo sunkvežimiais. Taip darė visi ir visada. Paruoštus odos gaminius, mama susiūdavo tais laikais gan reta siuvimo mašina „Zinger“, tėvas traukdavo ant kurpalio ir galų gale pagamindavo gan madingus moteriškus batus. Anuo metu juos vadindavo „vengerkomis“. „Vengerkos“ buvo labai populiarios, mama jas parduodavo turguje ir visada sulaukdavo užsakymų iš solidžių ponių. Vien iš šio batų verslo buvo galima išlaikyti šeimą bet tėvo nuolatiniai baliai draugų apsuptyje gerokai tuštindavo mamospiniginę. Norom nenorom mamai teko slėpti nuo tėvo uždirbtas pajamas, kad mums, vaikams, galėtų nupirkti kokį rūbelį bei palepinti kokiu skanėstu, be to, artėjo laikas, kai man reikės eiti į mokyklą, o jam atėjus, pasikeitė ir mano gyvenimas. Mokiausi vidutiniškai, bet kai kuriose šakose man sekėsi. Atvirai pasakius, nelabai to ir siekiau. Už kiekvieną dvejetą nuo tėvo gaudavau diržų, mušdavo mane negailestingai, užpakaliuką ir nugarą ne kartą teko valyti nuo kraujo. Tėvas buvo žiaurus ir nepakęsdavo net mažiausio nepaklusnumo. Kai nesisekdavo mokykloje ir už kokią pamoką gaudavau dvejetą, namo tiesiog bijodavau eiti, nes puikiai žinojau, kas manęs laukia. Tėvo auklėjimas buvo – jėga ir diržas. Bet, kaip sakoma, lazda turi du galus, nors ir negražu prisiminti tėvo nuoskaudas, bet mūsų vaikiškose širdelėse kildavo pasitenkinimo jausmas, kai ir mama, nenusileisdama jo diktatui, užvoždavo tėvui per galvą kokiu skuduru. Kaiminystėje gyveno visoje Vilijampolėje pagarsėjusi Kulikovskių šeima, o pagarsėjo ji tuo, kad ten rinkdavosi visi Kauno vagys, prostitutės atsivesdavo savo vienkartinius klientus, o vagys pigiai parduodavo vogtus daiktus. Dieną- naktį šiame namelyje tęsdavosi baliai iki ryto. Žmonės keitėsi karuselės principu, vieni ateidavo, kiti išeidavo. Iš štai vieną dieną, tėvas gerokai padauginęs spiritėlio, užsuko pas Kulikovskius. Gal velnias koją pakišo, o gal pats neatsilaikė garsios prostitutės kerams, pasisodino ją ant kelių, o rankos, tos nelemtosios, ėmė tyrinėti gražuolės apvalumus, Taip beglamžant meilės ištroškusią kekšę (aišku, už pinigus), trenkė perkūnas vidury baltos dienos ir prieš juos, kaip iš po žemių, išdygo mama, ir nežinia iš kur rankose atsiradusiu plytgaliu vožė tėvui per galvą. Mes, vaikai, aišku krizenome ir širdyje buvome mamos pusėje, o tėvas, dar nesuvokdamas kas darosi, susiėmęs rankomis už galvos, kaip užkeikimą kartojo mamos vardą. Tiesos labui, noriu paminėti, kad ir kaip mama su tėčiu pykdavosi, bet mylėjo vienas kitą tikra meile. Būdavo dienų, kad atrodydavo, jog šeimoje viskas gerai, nėra barnių ir tėvo „karo kirvis“ giliai užkastas žemėje. Bet ši palaimos ir ramybės idilė nutrūkdavo vos tik tėvas su draugais išgerdavo puslitrį kvaišalų, o tada vėl „karo kirvis“ būdavo iškasamas. Pamenu, grįžęs iš mokyklos netyčia dėdamas portfelį ant stalo, sulaužiau ten gulėjusią cigaretę. Tada tėvas pastatė mane į kampą ištiestomis rankomis, į kurias įspraudė šluotą ir liepė taip stovėti. Nežinau, kokį jis jausdavo malonumą mane stebėdamas, išsidrėbęs ant sofos, bet aš, tirtėdamas iš baimės, iš visų jėgų stengiausi išlaikyti šluotą kuo ilgiau, visgi geriau laikyti šluotą, negu jausti diržo smūgius ant užpakaliuko, po kurių savaitę negalėdavau normaliai sėdėti, nes žaizdos ilgai negydavo, o jei pradėdavo gyti, tėvas jas greitai atnaujindavo.
Bet atmintyje išliko ir malonus įvykis, kai tėvas, kaip teisėjas, apgynė mane ir broliuką nuo kaimynės, kuri aimanuodama rėkė ant visos gatvės, kad mes nuskynėme jos darže augusias braškes. Ta pikta ragana buvo mūsų kaimynė ir mūsų valdas nuo jos skyrė tik medinė sukrypusi tvora. Tvora buvo neaukšta, su daugybe skylių, pro kurias matydavome dideles, raudonas braškes, kurios, rodėsi, tik ir kvietė – imkite mane ir valgykite. Žinoma, mes mažiukai negalėjome atsilaikyti prieš tokį gražių braškių žavesį ir kaip zuikiai, mikliai peršokę per tvorą, šveitėme jas su didžiausiu malonumu, tiesiog darže, gulėdami tarp lysvių.Bet, kaip žinia, kiekvienam malonumui ateina galas, mūsų maži pilvukai, gurguliuodami nuo skanėstų, net neįtarė, kad mūsų kaimynė su trenksmais, kaip tankas, įriedės į kiemą, Šaukdama, kad mes, vaikai, nuskynėme jos braškes. Panaši ji buvo į storą Matildą iš multfilmo „Karlsonas, kuris gyveno ant stogo“. Rankas įsirėmusi į savo galingus klubus, apsiputojusi rėkė, kad mes šiokie ir anokie, išvogėme jos užaugintas braškes. Tėvas, kaip mūsų kiemo šeimininkas, apgynė mūsų garbę, lenkiškai „Matildai“ sakydamas: „Co ty muviš, sosiedka?“ ir taip toliau, žodžiu, mes buvome angeliukai ir jokiu būdu negalėjome tų braškių nuskinti. Bet dabar, po tiek metų, norisi pasakyti, kad braškės tikrai buvo skanios, o ir kaimynė ne tokia jau ragana. Taip ir bėgo vaikystė, įvykis keitė įvykį, nuotykis – nuotykį. Tėvas auklėjo griežtai, todėl auklėjimas davė savo, tapau irzlus, užsispyręs ir niekada niekam nenusileisdavau. Mušdavausi su už save vyresniais vaikais ir „kovodavau“ už savo gatvės garbę. Tai šen, tai ten visada prasimanydavome visokių linksmybių. Kartą, lakstydamas prie „Jūratės“ restorano, šalia gatvės augančiuose krūmuose, pamačiau gulintį ir garsiai kurkiantį „dėdę“. Bet kas keisčiausia, šis gražiai apsirengęs dėdulė miegojo plačiai atmetęs ranką, o tarp pirštų styrojo dešimties rublių banknotas. Išsižiojęs ir sustingęs vietoje, išsproginęs akis, spoksojau tai į „dėdę“, tai į ranką, laikančią popierėlį su Lenino atvaizdu. Mintyse jau sukosi svaiginančios akimirkos, mačiau save tarp krūvos saldainių ir zefyrų, liežuvis lipo prie gomurio, bet pajudėti iš vietos negalėjau, buvau tarsi paralyžiuotas.“Dėdės“ knarkimas pažadino mane iš „paralyžiaus“ būsenos ir aš, kaip katinas, tykodamas pelę, ištiesiau ranką prie dešimtrublinės. Vos palietus, atrodė, kad iššoks širdis, taip ir sustingau pasilenkęs. Vaizdelis, turbūt, buvo juokingas, „dėdė“ banknotą laikė už vieno kampo, o aš – už kito. Pagaliau, nugalėjęs baimę, trūktelėjau dešimtrublinę į save ir kiek kojos neša, pasileidau kuo toliau nuo tos vietos. Tai buvo pirmoji ir paskutinė mano vaikiška vagystė, jei, aišku, tai galima pavadinti vagyste. Kiek pabėgėjęs sutikau tarp Vilijampolės vaikų autoritetą turėjusį „Kikilį“, tad jam ir papasakojau, kad krūmuose miega girtas „dėdė“, o pats nedelsdamas nubėgau į artimiausią parduotuvę, kurioje už šešis rublius nusipirkau visą kilogramą saldainių „Voveraitė“. Užsikišęs už kiekvieno žando po saldainį, laimingas, kaip niekada, linksmas, tuo pačiu keliu žingsniavau atgal. Širdyje jaučiau didžiulį pasitenkinimą, nes tiek daug saldainių niekada nebuvau turėjęs, ir dar savų. Mintyse jau mačiau, kaip džiaugsis broliukas, pamatęs krūvą saldainių. Taip besidžiaugiant ir besvajojant, priėjau tą vietą, kur gulėjo „dėdė“. Ir tada, o siaube, „dėdė“ pakilo iš po krūmų ir žengė mano pusėn. Širdis vėl sustojo, kaip ir imant pinigus, iš netikėtumo sustingau vietoje, o saldainiai svėrė ne kilogramą, o visą toną. Stovėjau praradęs žadą bet staiga „dėdė“ nusišypsojo, pakėlė skrybėję ir mandagiai nusilenkė. Tik tada supratau, kad šis kostiumuotas ir skrybėlėtas vyras nė „dėdė“, gulintis krūmuose, o Vilijampolės „žvaigždė“ Kikilis, kurį buvau sutikęs bėgdamas į parduotuvę. Abu smagiai pasijuokėme ir išsiskirstėme kas sau. Nežinau kodėl, bet šis „Voveraitės“ žygis iki šiol išliko atmintyje, kaip vienas iš maloniausių prisiminimų.
Dar vienas malonus įvykis buvo tai, kad tėvas už gerą pažymį mokykloje, nupirko ilgai lauktą motorinį dviratį. Kažkaip vakare tėvas pasakė, jei išlaikysiu egzaminais matematikos ar istorijos, jei gausiu gerą pažymį, nupirks man motorinį. Nežinau, kaip tai įvyko, bet jokių didelių pastangų į mokslą nedėjau, viskas kažkaip gavosi savaime, buvo neblogi pažymiai ir tėvas tęsėjo savo pažadą. Vieną dieną kieme radau naujutėlaitį motorinį. Tai irgi buvo didelis įvykis, nes anais laikais ir dar tokiame amžiuje, turėti motorinį dviratį, tai tas pats, kas šiais laikais nuosavą lėktuvą. Birbinau motorinį po kaimynų langais ir lakstydavau po visą Vilijampolę, o broliukas tuo pačiu metu pyko ir pavydėjo man tokios laimės. Mama, pastebėjusi tokią nelygybę, iš sutaupytų, nuo tėvo nusuktų ir nespėtų praūžti taip sunkiai uždirbtų pinigų, nupirko broliui ne blogesnį už mano motorinį. Didžiausiam jo džiaugsmui nebuvo ribų, o juo labiau, kad jo motorinis važiuodavo greičiau ir visada mane aplenkdavo. Bet vieną dieną mums važiuojant ant savo plieninių žirgų, mus aplenkė kažkoks vaikėzas, raitas ant savo motorinio dviračio. Mano jaunesnysis net išsižiojo iš nuostabos, staiga sustabdė savo žirgą apsisuko ir nuvažiavo namų link. Po kiek laiko grįžau ir aš. Kieme pamačiau brolį, tiksliau išgirdau, nes motorinis riaumojo kaip pašėlęs. Brolis, pastatęs motorinį ant kojelių, traukė į save garo troselį ir, matyt, derino variklio apsukas. Jam buvo be galo keista ir pikta, kaip tai įvyko, kad kažkas galėjo jįaplenkti. Brolis buvo pavydus ir visada stengėsi būti pirmas, visur ir visada. Šiap jis buvo nuoširdus ir geras draugas, su kuriuo visą laiką leisdavom kartu. Jei jau ir tekdavo susipešti su gatvės berniūkščiais, niekada vienas kito nepalikdavome, nors ir sumušti, kruvinomis nosimis, bet visada laikėmės kartu. Be to, ir tėvas liepdavo niekada nepasiduoti, kovoti už save bet kokiomis sąlygomis. Prisimenu, net duodavo man smūgiuoti, atstatydavo ištiestus delnus, o aš įjuos smūgiuodavau, suspaudęs savo mažus kumštelius. Kartą tokį kovinį vaizdelį pamatė mano pusbrolis, kuris lankė bokso treniruotes ir, savaime aišku, pakvietė treniruotis. Prie tokio kvietimo prisidėjo ir tėvas, tad jau būdamas 12 metų, pradėjau lankyti bokso treniruotes. Šiaip sporto anuo metu nemėgau ir nenorėjau suprasti sportininkų gyvenimo, tik daug vėliau, prabėgus keleriems metams, supratau, kad klydau. Bokso treniruotės traukė lyg magnetas, treniravausi, stiprėjau kūnu ir siela, tapau savimi pasitikintis ir tikslo siekiantis jaunuolis. Laikui bėgant, dėl nuo manęs nepriklausančių aplinkybių, boksą teko mesti, dėl to labai pergyvenau irsielojausi. Tai buvo laikotarpis, kai viskas blogai klostėsi, kai tėvas jautė artėjančią mirtį, paspartinantą besaikio alkoholio vartojimo ir nuodėmės jausmo. Jis pasidarė labai sugižęs, dirglus, nekantrus, apniukęs. Jame kunkuliavo neapykanta – akla neapykanta. Tikriausiai neapkentė visų ir pirmiausia paties savęs. Keista, mane jis tausojo. Net, manau, mylėjo. Nebuvo man šiurkštus, nors šiurkštumas jau tapo jam įprastas. Kartais stebėdavau kivirčus tarp jo ir jo sugėrovų, draugų. Tik jis vienas staugdavo, grūmodavo, džiūgaudavo dėl savo paties pranašumo. Sykį, po tokių užstalės kivirčų, tėvas, nežinia dėl ko, smogė mamai į veidą. Manyje užvirė kraujas, atrodo, laikas sustojo, akys aptemo, instiktyviai pribėgąs prie tėvo, žiebiau jam į žandikaulį. Tėvas apstulbęs, išsproginęs akis, vis dar nepatikėjo, kad sūnus jam sudavė. Nuo gauto smūgio, truputį atsilošė ir kaip meškinas, griebė mane už peties, bet aš, kaip užguitas žvėrelis, mikliai išsisukau iš galingos letenos ir sprukau per duris, į kiemą. Po šio įvykio visą savaitę nemiegojau namie, o kai pasirodžiau, tėvas pasitiko mane kieme grėsminga poza, pasiruošusia sutrinti mane į miltus. Traukdamasis atbulas, tvoros link. iš kišenės išsitraukiau mažą atlenkiamą peiliuką ir pagal filmuose matyto gangsterio veiksmus, atsistojau gynybos pozoje. Tėvas, pamatęs tokią sceną, sustojo ir nusišypsojęs sako:
– Tai ką, sūnau, nudurtum tėvą?
– Žinoma, ne,- vos praverdamas surakintus žandikaulius ištariau aš.
Taip ir susitaikiau su tėvu. Tada man jau buvo sukakę šešiolika metų. Nors tėvas ir buvo griežtas, bet augant ir stiprėjant fiziškai, planuodavome kokį atkirtį duoti tėvui už neteisingą šeimos terorizavimą. Norėdamas papasakoti skaudų įvykį, truputį sugrįšiu atgal. Pamenu, kai tėvas eilinį kartą, būdamas girtas ir mažai besuvokdamas, kas darosi aplinkui, stipriai sumušė mamą. Maža, kad sumušė, bet dar ir negailestingai suspardė. Mamą išvežė į ligoninę, kur ilgai gydėsi, prižiūrima gydytojų. Mes su broliuku nubėgome į ligoninę, norėdami sužinoti, kaip sekasi mamai? Mūsų neįleido, todėl mes, nepaisydami gydytojų draudimų, mikliai bėgdami ir šaukdami, lėkėme koridorių labirintais link mamos palatos, kur ji gulėjo jau atgavusi sąmonę. Mamą išvydę, truputį nusiraminome, be to, ir mama, norėdama, kad mes nepergyventumėme ir neverktumėme, visaip mus guodė ir tikino, kad jai viskas gerai ir ji tuoj pasveiks.
Mes matėme, kad mama silpna ir blogai jaučiasi, todėl apsimetę, kad patikėjome, išėjome. Grįžę namo, tėvą radome girtą ir garsiai knarkiantį ant lovos. Tuo momentu mums ir gimė keršto planas. Abu prisiekėme vienas kitam: jeigu mamytė ligoninėje numirs, tėvą mes nužudysime. Abu turėjome peilius ir pagal susitarimą, paeiliui, smūgis po smūgio, būtume jį subadę. Visų, o taip pat ir mūsų labui, mamytė greitai pasveiko, todėl neįvyko nepataisoma tragedija. Aš, nors ir buvau dar jaunas, žinojau, kad būčiau tai padaręs, taip pat neabejojau ir broliu. Mamą mes labai mylėjome ir gerbėme, ir su skaudama širdimi pergyvendavome, kai ji, girto ir nebeprotaujančio tėvo būdavo mušama ir skriaudžiama. Ir apskritai, mamą mylėjome daugiau, nei tėvą, nes joje matėme mūsų užtarėją ir norinčią mums tik gero.
PIRMASIS PRIPAŽINIMAS
Baigęs aštuonias klases, įstojau į 19-tą proftechninę mokyklą, kur viešpatavo anarchija ir betvarkė, kur kiekvienas, kaip ir laukinėje gamtoje, it laukinis žvėris privalėjo kovoti ir išlikti gyvas. Nei pačių dėstytojų, o juo labiau, mokinių, mokslai nedomino. Svarbiausiai buvo lankomumas ir pakenčiamas elgesys. Dėstytojai į pamokas ateidavo su kvapeliu po vakarykščių išgertuvių, savaime aišku, nuo jų neatsilikdavo ir mokiniai. Tais laikais Kaune 19-ta proftechninė buvo nuskambėjusi kaip banditų, mušeikų ir chuliganų būstinė. Joje mokėsi degradavusių, teistų, „pijokų“ ir šiaip su įstatymu konfliktuojančių tėvų vaikai.
Jokių pastangų į mokslus nedėjau, o į pačios specialybės smulkmenas juo labiau nesigilinau. Baigęs ją, Uirėjau įsigyti plytelių klojėjo profesiją o klojant plyteles savęs įsivaizduoti tikrai negalėjau ir atvirai pasakius, nenorėjau. Ir apskritai, į šią „pro fkę“ įstojau vien todėl, kad reikėjo kažkur mokintis, arba – toliau likti vidurinėje. Tada jau buvau suaugęs ir savimi pasitikintis jaunuolis, nepakęsdavau, kai neteisingai kas skriausdavo silpnesniuosius ir jei kas nors akivaizdžiai „prašydavosi“, visada duodavau į nosį. Jau tada buvau pripažintas lyderiu, visi gerbė mano kumščio skonį ir stengėsi su manimi nesipykti. Šalia Neries buvo medžiais ir krūmais apaugusi maža aikštelė, kur kaip ir senovėje, vykdavo gladiatorių kautynės. Mušdavomės iki pirmo kraujo arba sąmonės netekimo. Man bokso treniruotės nepraėjo veltui, mokėjau gintis ir reikiamu momentu suduoti lemiamą smūgį eiliniam priešininkui. Nuo savo bendraamžių skyriausi daug kuo, pirmiausia, buvau fiziškai stiprus, nerūkiau ir negėriau.
Aprašydamas šias prisiminimų akimirkas, prisiminiau visą savo gyvenimą. Ėmiau suprasti, kad daugelis mano žengtų žingsnių, atvedusių mane į šiandieną, dabar rodosi buvę neišvengiami. Vis dėlto, tai yra tik iliuzija, kiekvienas iš jų galėjo būti žengtas ir kitur. Kartais tekdavo atsidurti tartum prieš kompaso rodyklę ir nelikdavo nieko kita, kaip pačiam nusistatyti savo asmeninio gyvenimo kryptį.
Po mokslų proftechninėje mokykloje, įsidarbinau „Silvos“ audimo fabrike pameistriu. Tais laikais ši įmonė, kaip ir visi kiti fabrikai ir fabrikėliai, pasižymėjo gerais darbo rodikliais ir savo leidžiama produkcija. Virš gamyklos vartų plevėsuodavo komunistiniai lozungai, o žmonės į darbą eidavo su pakilia nuotaika. Vogdavo iš gamyklos, kas galėjo ir sugebėjo, taip sakant, prailgindavo rublį, o rublis anuomet buvo tvirtas pinigas, bet, kaip žinia, žmogui niekada nėra gerai, jis nori, kad būtų dar geriau. Mano pareigos nebuvo kažkuo ypatingos. Kas rytą apžiūrėdavau audimo mašinas, kur reikia, išvalydavau detales, sutepdavau ir vėl įdėdavau į niekada nepervargstančią mašiną. Apeidamas stakles, pakalbindavau prie jų dirbančias bobutes, vieną pagirdavau, kitą išklausydavau, o dar kitai ir į užpakaliuką įgnybdavau. Panoms abejingas nebuvau, mylėjau moterišką lytį, juo labiau, kad ir pats nebuvau iš kelmo spirtas. Labiausiai prie širdies man būdavo blondinės, mažo ūgio, lieknos ir gražiomis mėlynomis akutėmis. Bet, kad žavėtis gražiomis panelėmis buvo reikalingi pinigai. Iš mėnesinės algos, gaunamos gamykloje, galėjai tik užsiauginti kuprą. Dirbti už 80 rublių atlyginimą tikrai nesiruošiau, todėl visokiausiais būdais stengdavausi sutrumpinti darbo dieną. Pasisukiojęs tarp ūžiančių mašinų vos porą valandų peršokdavau gamyklą juosiančią tvorą ir tiek mane tematydavo. Savaime aišku, tokiai mano savivalei greitai atėjo galas. Išsikvietęs viršininkas, pasiūlė rašyti pareiškimą kad atleistų iš darbo pačiam prašant. Žinoma, buvau jam dėkingas, vis geriau išeiti savo noru,
nei už pravaikštas. Taip atsisveikinau su darbininkų pasauliu, nes jokių perspektyvų tiesiog nemačiau. Na, manau, viskas, nebeteks vargti šioje ašarų pakalnėje, esu visiškai laisvas, pats sau ponas, bet visiškai nesuvokiau ir nežinojau, kas manęs laukia ateityje. O tuo tarpu buvau jaunas ir stiprus kandidatas į panelių širdis. Be jokio tikslo slampinėdamas gatvėmis, mąsčiau, kuom man toliau užsiimti gyvenime? Sėdėdavau baruose ir kavinėse, su draugais eidavome į šokius, kurie, savaime aišku, baigdavosi išgertuvėmis ir panelių „kabinimu“. Mano draugams patiko toks linksmas ir nerūpestingas gyvenimėlis, bet manęs tai netenkino, man reikėjo kažko daugiau, reikėjo veiklos ir pripažinimo, tiesiog negalėjau savęs matyti nelaimėlio vietoje. Negalėjau pakęsti nė mažiausio diktato mano adresu, o juo labiau pažeminimo, patyčių. Aš jau tada suvokiau, kad pilka gyvenimo pelyte nebūsiu, o pasiekęs pačią viršūnę, laikysiu ją pažabojęs visą likusį gyvenimą. Taip bemąstant apie tolimesnį gyvenimą, į kiemą įriedėjo tėvo „Žiguliukas“. Bet už vairo sėdėjo ne tėvas, o mano kaimynas Antučikas, kuris, atidaręs mašinos dureles, garsiai nusikvatojo – cha! cha! cha! Tuom jis norėjo pademonstruoti savąjį aš ir parodyti, kad jis čia esąs kaip Dievas, prieš kurį visi turi nusilenkti. Man nepatiko jo išsišokimas, todėl priėjęs tariau: -Ko juokiesi, balvone?!
Antučikas, tai išgirdęs, net išsižiojo iš nustebimo. Jis savo ausimis negalėjo patikėti, kad kažkas gali su juo grubiai kalbėti.
Pats Antučikas buvo mano pažįstamo Ilalto jaunesnysis brolis. Jis ką tik buvo grįžęs iš sovietų armijos tarnybos, buvo sportiškai sudėtas ir stiprus. Abu broliai buvo beveik pripažinti Vilijampolės autoritetai, kurių nuomonės daug kas paisydavo. O aš, kaip minėjau anksčiau, negalėjau pakęsti jokių pažeminimų, todėl ir leptelėjau tą nelemtą frazę, kuri padarė mus priešais. Juo labiau, kad jis sėdėjo mano tėvo mašinoje, kurią tėvas man pažadėjo padovanoti. Žodis po žodžio ir mes jau buvome įniršę vienas ant kito kaip žvėrys. Galų gale nusprendėme išsiaiškinti tais laikais garbingu būdu, t. y. vienas prieš vieną. Sutarėme, kad mušimės šalia esančiame vaikų internato kiemelyje, į kurį netrukus ir nuėjome. Antučikas iš karto atsistojo, turbūt, armijoje atidirbta imtynininko poza ir kaip kolūkietis pjauna šieną, taip jis, mosikuodamas galingais kumščiais, smūgiuodamas šoninius smūgius, stengėsi pataikyti man į žandikaulį. Aš jau bokso treniruotėse buvau įsisavinęs, kad gynyboje būtina dengti veidą rankomis, ką ir dariau, žinoma, laikas nuo laiko smūgiuodamas Antučikui. Mušėmės kaip įniršę laukiniai žvėrys, abu buvome kruvinais veidais ir uždusę. Jutau, kad mano smūgiai į Antučiko galvą buvo tikslūs ir skausmingi, bet tuo pačiu suvokiau, kad mano jėgos senka, o Antučikas, kirsdamas smūgį po smūgio, nė nemano nutraukti kovos. Prisišliejęs prie sienos jaučiau, kad dar keli tikslūs Antučiko smūgiai ir aš prarasiu sąmonę, bet pasiduoti jam nė nemaniau. Kišenėje turėjau tėvo draugų atiduotą zonos gamybos iššokamą peilį. Ranka jau slydo į kišenę, bet staiga Antučikas atsitraukė ir uždusęs tarė:
– Gerai, baigiame, liekame draugais, ir netikėtai atkišo man ištiestą ranką. Jau nebesuvokdamas, kas vyksta aplinkui, stovėdamas su abiem prakirstais antakiais, iš kurių upeliais tekėjo kraujas, užliedamas visą veidą, išsižiojau iš nuostabos. Gal Antučikas jautė, kad aš silpstu ir nepanoro manęs, taip tariant, pribaigti. Arba tiesiog nujautė kažką negerą, nes aš tikrai būčiau suvaręs jam peilį į vidurius.
Man tada buvo 18 metų, o Antučikui 22, buvo už mane aukštesnis ir stipresnis kūnu, bet ne dvasia ir ryžtu.
Atsišliejęs nuo sienos, svirduliuodamas, tariau:
– Gerai, taikomės ir liekame draugais!
Šiuos žodžius ištariau jam, bet ne sau. Puikiai suvokiau, kad šis žmogus niekada nebus mano draugas ir jam aš būtinai atkeršysiu bet kokia kaina, nesvarbu, kiek laiko praeis, bet atkeršysiu!
Kiek galėdamas apsivaliau kruviną veidą ir svirduliuodamas patraukiau iš kovos lauko namų link.
Bėgo dienos, niekuo nesiskirdamos viena nuo kitos. Vėl lankiau barus ir linksminausi su draugais, kai netikėtai gavau šaukimą iš karinio komisariato. Kvietė pasitikrinti sveikatą, kad galėtų nustatyti, ar tinkamas tarnybai „šauniojoje“ raudonojoje rusų armijoje. Gavęs tokiąžinią apsidžiaugiau, {armiją eiti norėjosi, todėl likusį laiką leidau linksmai, tai buvo lyg savotiškas atsisveikinimas su vaikyste, brendimo laikotarpiu bei nerūpestingu gyvenimu. Su draugais žaisdavome futbolą, toliau trynėme kelnes ant kavinėse esančių kėdžių, o nebeturėdami ką veikti, eidavome pažiūrėti kokio filmo.
Mano ir aplinkinių gatvių „bachūrai“ priklausė „Marksiukų“ grupei, o kas gyveno šalia „Inkaro“ avalynės fabriko, buvo vadinami „Inkariukais“. Kartais mušdavomės tarp grupuočių dėl mergų, dėl sumuštų draugų ar už mūsų J. Naujalio gatvės draugų įžeidimą. Taip atsitiko ir šį kartą. Mūsų bendras draugas, „pakabinęs“ nieko sau mergužėlę, nusivedė ją į „Inkaro“ klubą, kur vykdavo šokiai. Ten mūsų draugui „Mūrininkui“ taip ir neteko pasilinksminti, nes buvo be priežasčių suspardytas, o suspardė jį „Inkariukų“ bachūrai. Visi žinojo, kad už draugus galiu ir galvą paguldyti, buvau kerštingas, bet teisingas. Todėl, sužinojęs šią žinią, prisiekiau, kad pirmai progai pasitaikius, atkeršysiu už savo draugo „Mūrininko“ sumušimą. O progos ilgai laukti nereikėjo. Kartą su draugais nuėjome į „Neringos“ kino teatrą pasižiūrėti naujo filmo, kai staiga „Mūrininkas“ sustojo ir pasakė:
-Čia tie patys „Inkariukai“, kurie mane sumušė. Jų grupelė, susidedanti iš šešių asmenų, stovėjo šalia kino teatro įėjimo, kur be jų, rūkydami paskutines cigaretes, vyrai su žmonomis ir vaikais laukė seanso pradžios. Apie filmo žiūrėjimą nebegalėjo būti ir kalbos, manyje užvirė neapsakomas pyktis ir įsiūtis, o kartu ir savotiškas džiaugsmas, kad pasitaikė proga atkeršyti už draugą. Aišku, vieta buvo nepalanki muštynėms, bet kaip ir sakiau, protas aptemo iš pykčio, pamačius „Mūriniko“ budelius. Nieko nelaukdamas, pribėgau prie geriausiai sudėto „Inkariuko“, kuris, mane pamatęs, bandė stotis į kovos pozą, bet nebesuspėjo. Treniruotėse atidirbtu smūgiu, taip vožiau „Inkariukui“ į žandikaulį, kad jis net nespėjęs aiktelėti, atsitrenkęs į sieną, krito be sąmonės. Kitus „Inkariukus“ jau „globojo“ mano draugai, du iš baimės leidosi bėgti, bet vieną pasivijęs, paleidau smūgių seriją į galvą ir šis krito nokautuotas. Tuo tarpu kilo didžiulis triukšmas, vieni palaikė mus, kiti, laukusieji filmo pradžios, rėkdami palaikė „Inkariukus“. Šalia stovėjęs vyras su boba rėkė:
– Banditai, kaip jūs žemė nešioja?!
Iki šiol nesuvokiu, kaip tai įvyko, mano sąmonė, turbūt, buvo aptemusi ir visur mačiau tik „Inkariukus“. Žaibišku smūgiu trenkiau vyrui į nosį, kuris čia pat ir suklupo, o bobai, toliau rėkiančiai, kad iškvies miliciją, vožiau iš viršaus, liaudyje vadinamą „bokalą“.